Shule - A.Miškinio kūrinio "Rūpintojėlių Lietuva" interpretacija

Menu

Login

Sekmadienis
2020-04-05
1:18 AM

[ Profilio valdimas ]

Mes Facebooke!

Apklausa

Kaip jums dizainas?
1. AFIGENAS!
2. Gražus labai
3. Neblogas
4. Negražus
5. Levas
6. Keiskit
Iš viso atsakymų: 21

Mini-chat

200

Paieška

...

Statistika

E-Center.lt skaitliukas

Top We Rank - Tinklalapiu Topas
Iš viso online: 1
Svečiai: 1
Nariai: 0

A.Miškinio kūrinio "Rūpintojėlių Lietuva" interpretacija

Antanas Miškinis - modernaus neoromantinio stiliaus poetas, programiškai siekęs poetinę kalbą suartinti su šnekamąja, tautosakinę tradiciją keitęs literatūrine kultūra, dainiškąją patirtį jungęs su avangardistine poetika.



Antanas Miškinis gimė 1905m. sausio 29d. Juknėnų kaime, Utenos apskrityje. 1945-1948m. A.Miškinis įsijungė į antisovietinę rezistenciją. 1948m. buvo suimtas, už akių nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Tik 1956m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Sibiro tremtyje poetas sukūrė vieną pačių stipriausių pasipriešinimo literatūros kūrinių - eilėraščių ciklą (paskelbta 1989m.). Grįžęs į Lietuvą, poetas galėjo rašyti tik optimistinius arba neutralius gamtinius eilėraščius, vertė įvairių autorių kūrinius į lietuvių kalbą, rašė atsiminimus.A.Miškinis mirė 1983m. gruodžio 16d. Vilniuje.

Būdamas tremtyje jis sukūrė psalmę „Rūpintojėlių Lietuva". Psalmė – tai biblinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys. Kaip mes patys žinome, ištremtieji prarasdavę viską: turtą, namų šilumą, artimuosius, kartais sunkių gyvenimo salygų išsękinti praranda viltį ir žmogiškumą. Tačiau Antanas Miškinis išsaugojo žmogiškumą , tikėjimą ir kreipėsi į Dievą prašydamas pagalbos. „Rūpintojėlių Lietuva" kaip tik ir yra psalmė, kuria poetas kreipiasi į Viešpatį melsdamas pagalbos ne tik sau, bet ir visiems esantiems tremtyje. Prašo, kad nenusisuktų nuo jų šiuo sunkiu gyvenimo tarpsniu.

O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau, Išniekinti mes šaukiamės Tavęs - Parodyk mums prašvintantį rytojų Ir iš vergijos tragiškos išvesk.

A. Miškinio psalmėje priešas yra sutapatinamas su devyniagalviu slibinu, kuris tautosakoje yra tarsi blogio įsikūnijimas, spjaudosi ugnimi ir nenumiršta tol, kol nenukertamos visos galvos. Todėl poetas priešą vaizduoja kaip slibiną, kuris švaistosi gaisru, kerštu, bei mirtimi. Nuo seno žaliuojantys lietuvių miškai buvo didžiausias jų pasididžiavimas, o baisusis priešas visa tai niekina ir nuodija krauju. Su devyniagalviu slibinu į Lietuvą atėjo tamsūs laikai, priešas vis darosi agresyvesnis, įžūlesnis, bei persekioja jam nepaklūstančius „pranašus", kurie numatė kas atsitiks Lietuvai, kai jis įžengs į ją. „Bedievio" engiami žmonės nori sukilti, jų širdyse verda pyktis ir kerštas, tačiau priešas gudrus ir nepaklūstančius verčia „garbinti kalinio grandis". Priešams nėra nieko šventa, tikinčiųjų maldos buvo prievarta užgniaužtos.

Žmonės meldžiasi Dievui, prašo, kad išklausytų jų „baisiausio rėksmo", išsaugotų daug „sielų nekaltų", apgintų mirusiųju kapus, tikinčiųjų sielas nuo paniekinimo.Kreipiasi į Aukščiausiąjį prašydami parodyti kelią namo iš „slibino nasrų į švintantį rytojų".

Lietuvių šauksmas toks stiprus, kad „skaldos kalno uolos" ir „nuo verksmo verčias marių sietuva;" visi jie puola po Dievo kojom, prašydami pašalinti tą tamsą nuo Lietuvos.