Shule - A. Baranausko poema "Anykščių šilelis"

Menu

Login

Sekmadienis
2020-04-05
0:24 AM

[ Profilio valdimas ]

Mes Facebooke!

Apklausa

Kaip jums dizainas?
1. AFIGENAS!
2. Gražus labai
3. Neblogas
4. Negražus
5. Levas
6. Keiskit
Iš viso atsakymų: 21

Mini-chat

200

Paieška

...

Statistika

E-Center.lt skaitliukas

Top We Rank - Tinklalapiu Topas
Iš viso online: 1
Svečiai: 1
Nariai: 0
 

A. Baranausko poema "Anykščių šilelis"

Antanas Baranauskas - žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreikškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.

Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.

. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį. Ir be praeities idealizvimo "Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visą tai galime sieti su pagonybe. Taippat A.Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau "kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus - miško. Tą A.Baranauskas supranta ir, nors giliai tiki krikščionišku Dievu bei ruošiasi tapti kunigu, gailisi pagonybės laikų, krikščionybę sieja su neteisingu miško kirtimu - "maž ir vierą įvedęs Jogaila išskynė”.

A.Baranauskas "kalnus kelmuotus” mato ir tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių, norėdami ir galėdami mokytis važiuodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje - taip galima būtų žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi "kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.

Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema "Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė retorikos dėstytojui, kad lituvių kalba nėra skurdi, todėl A.Baranauskas ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lituvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol "atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai.